2020 m. rudenį ir šių metų pavasarį bei vasaros pradžioje VĮ Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo ekspertai atliko Antalieptės, Antazavės, Kamariškių ir Stelmužės dvarų parkų bei Zaraso ežero Didžiosios salos (arba senojo Zarasų palivarko) biologinės įvairovės tyrimus. Šių tyrimų tikslas – pateikti siūlymus biologinės įvairovės išsaugojimui istorinius parkus tvarkantiems ir atkuriantiems savininkams bei atsakingoms organizacijoms.

Darbai vykdomi tarptautinio projekto “Vandens telkinių Latvijoje ir Lietuvoje ekologinių sąlygų pagerinimas” LLI-476 Save Past for the Future (LLI-476 Išsaugok praeitį ateičiai) lėšomis. Projektą Lietuvoje finansuoja 2014–2020 m. Interreg V-A Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programa ir Lietuvos Respublika.

Biologine įvairove džiugina Zaraso ežero Didžiosios salos gyvojo pasaulio įvairovė, nors teritorija pastaraisiais dešimtmečiais yra tapusi itin gausiai lankoma vieta – joje vyksta daug renginių, gausu aktyvaus poilsio mėgėjų, žvejų ir poilsiaujančių šeimų. 44 hektarų ploto saloje lankytojus džiugina miško su senais medžiais, spalvingų pievų ir net pelkių buveinės, auga pavieniai brandūs medžiai, jau tapę ne pavieniu individu, o sudėtinga gyva ekosistema.

Zaraso ežero Didžiojoje saloje miško buveinėse vyrauja 60–140 metų amžiaus natūralūs bei sodinti pušų, ąžuolų, juodalksnių bei beržų medynai. Šiaurinę salos paežerę juosia drėgmę mėgstančių juodalksnių juosta, šiaurinėje, rytinėje bei pietrytinėje salos dalyse išsibarstę paprastųjų ąžuolų medynai, o centrinėje dalyje auga pavieniai gamtinę brandą pasiekę paprastojo ąžuolo, vinkšnos bei mažalapės liepos medžiai. Nors daugumos medžių būklė nėra gera tačiau jie vertingi gamtine prasme – net ir žuvę medžiai, blogos arba patenkinamos būklės želdiniai yra svarbūs, kaip vertinga buveinė daugeliui kitų organizmų. Stuobriai, drevėti, daugiakamieniai ar gamtine brandą pasiekę medžiai suteikia prieglobstį daugybei kerpių, grybų samanų, vabzdžių ir paukščių rūšių bei yra vertingi estetiniu ir pažinimo požiūriais. Tinkamai prižiūrint jie gali tarnauti ne vienai biologinės įvairovės kartai. Atliekant tyrimus nustatyti net 7 medžiai, kuriuose pastebėti retų ir saugomų vabalų – niūriaspalvio auksavabalio (Lietuvos ir Europos Bendrijos mastu saugoma rūšis) ir ąžuolinio skaptuko (saugomas Lietuvoje) veiklos požymiai. Niūriaspalvis auksavabalis yra indikatorinė skėtinė rūšis, tad saugodami šį vabalą, saugome ir kitas su senų medžių drevėmis susijusias rūšis.

Atskirų vertingų medžių būklei pagerinti specialistai siūlo pasitelkti konkrečiai jiems parinktas tvarkymo priemones: kamieno sutrumpinimą pašalinant puvinio pažeistą dalį ir uždengimą stogeliu, lajos surišimą ir (arba) genėjimą (medžio stabilizavimui), kamieno apsaugą nuo bebrų apjuosiant tinkline tvora, o esant avarinei būklei – pavojingos būklės medį nukirsti, negyvą medieną paliekant vietoje biologinei įvairovei tarpti ir kt. Lajos surišimo, genėjimo bei kamieno trumpinimo darbai gali būti patikėti tik kvalifikuotiems arboristams.