Biržų ir Sartų regioninių parkų pelkėse visą vasarą darbavosi Gamtos paveldo fondo specialistai. Jie rinko informaciją apie čia augančius augalus, vertino buveinių būklę ir kylančias grėsmes. Apdorojus surinktus duomenis bus įvertinta ekosistemų būklė.

Pelkės laikomos vienos produktyviausių ekosistemų mūsų planetoje, tuo pačiu pelkės yra labai pažeidžiamos. Didžiausios grėsmės pelkėms yra klimato kaita, intensyvus pelkių užžėlimas krūmais ir medžiais, daug žalos pridarė melioracija. Norint išsaugoti čia prieglobstį randančias retąsias augalų ir gyvūnų rūšis, būtina palaikyti visos pelkės gerą būklę.

Siekdama išsaugoti pelkių biologinę įvairovę Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcija kartu su partneriais įgyvendina projektą „Biologinės įvairovės išsaugojimas LV-LT pasienio regiono atvirose pelkių buveinėse taikant neatidėliotinas ir ilgalaikes tvarkymo priemones“, LLI-306, Open Landscape.  Pirmajame projekto įgyvendinimo etape Sartų ir Biržų regioniniuose parkuose sukartografuotos ir inventorizuotos pelkių buveinės.

 

„Kitame projekto etape yra numatomi pelkinių buveinių gamtotvarkos darbai. Skirtingoms buveinėms tie tvarkymo darbai skiriasi, dėl to, projekto pradžioje labai svarbu buvo identifikuoti buveines, įvertinti jų būklę. Taip pat nustatyta, kad Biržų regioninio parko teritorijoje pelkinių buveinių įvairovė yra kur kas mažesnė, nei Sartų regioniniame parke.“ – teigia projekto koordinatorė Austėja Eidėjienė.

 

Pelkių reikšmė Žemės ekosistemoje yra itin svarbi visų pirma dėl to, kad jose vyksta intensyvus energijos (organinės medžiagos pavidalu) kaupimasis. Pasaulio pelkių durpėse per tūkstančius metų yra sukaupta tiek anglies (C) kiek jos dujų pavidalu (daugiausia anglies dvideginio (CO₂) yra visoje atmosferoje. Pelkės, kaupdamos anglies dioksidą ir jį „užrakindamos” durpės organinėje medžiagoje, reguliuoja pasaulio klimatą. Pelkės taip pat lemia ir vietos klimatą –  jos didina oro drėgnumą, švelnina temperatūros svyravimus, sukelia rūkus. Lietuvoje pelkės sudarė apie 10 % teritorijos, tačiau nuo XIX a., kuomet prasidėjo didesnio masto pelkių sausinimo darbai, jų mūsų šalyje teliko – 6,5%.